Nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje
Kaip čia taip yra, kad nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje bujoja tautiečiams toliau paliekant gimtąją šalį ir mažėjant gyventojų skaičiui? Pirmiausia, gyventojų skaičius mažėja ne visur - pavyzdžiui, Vilniuje jis didėja dėl vidinės emigracijos. Antra, pagal vienam žmogui tenkantį gyvenamojo ploto kiekį Lietuva tvirtai žygiuoja paskutinėse Europos Sąjungos šalių gretose.
Išvertus į buitinę kalbą, tai reiškia, kad iki 25 metų amžiaus jaunuolis stumdosi su tėvais bendroje virtuvėje arba išsinuomoja kuklų butuką. Pasiekus 25-30 metų amžių sukuriama šeima ir pradedamos gauti rimtesnės pajamos, todėl susimąstoma apie nuosavo būsto įsigijimą. Artėjant 40-mečio jubiliejui, pasiekiamas pajamų maksimumas ir ūgteli vaikai, todėl svarstoma, ar ne laikas pakeisti būstą į erdvesnį ir kokybiškesnį. Senasis būstas parduodamas arba išnuomojamas mažesnes pajamas gaunantiems ar darbo karjerą pradedantiems žmonėms ir karuselė užsisuka iš naujo...
Taigi Lietuva nenurims, kol neužstatys būstu maždaug tokios pačios teritorijos, kokią užima miškai. O jeigu rimtai, atsiliekame nuo Europos vidurkio ne tik būsto plotu vienam gyventojui, bet ir jo kokybe. Terminas "euroremontas" atėjo į mūsų gyvenimą tik prieš kokius 15-20 metų, o "eurostatyba" - dar vėliau, t.y. po globalinės 2008-2009 m. krizės. Natūralu, kad galintys sau tai leisti žmonės nori savo kailiu išbandyti, ką reiškia gyventi gerame ir energetiniu požiūriu taupiame būste. Ir tai yra tvirčiausia garantija, kad NT perpetuum mobile toliau suksis.
Šaltinis: Gitanas Nausėda.
